BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jei dar kas girdi

…kartais vaidenuosi čia:

www.kontrabanda.blogas.lt

Rodyk draugams

This is the end (and the new beginning)

Tai yra paskutinis šio verkšlenimų blog’o įrašas.

Aš dar sugrįšiu ir manau, kad greitai. Čia pat, tik kitoje, naujoje paletėje, kurios autorius būsiu vėlgi aš, tačiau manęs bus mažiau. O gal daugiau?… Bet žinau, kad bus kitaip.

O pabaigai…

————

Mam nuskustais plaukais atrodo kaip elfas. Keista, juk elfai turėtų būti ilgaplaukiai, tačiau elfiškumas nuo plaukų ilgio ir vešlumo nepriklauso. Sakė, pavasarį ataugs garbanoti. Kartais einam susipynusios pirštais ir ašarojam- norėčiau šias akimirkas sustingdyti, tokios tikru jausmu alsuojančios jos atrodo, nors ir skaudžiu.

Toks Gyvenimas.

——

Ačiū, kad skaitėt. Jūs visi man labai svarbūs, tikrai.

Rodyk draugams

įrašas be pavadinimo kybo ore

O gal, mieloji, visa tai, kuo gyveni, yra tik debesimis užtemdyta mėnulio pusė, niekada nepasirodanti? O gal tu ir toliau sėdi ant šaligatvio krašto- liūdna, rimta mergaitė, - suglaudus kaulėtus kelius, lengvai parėmus kaklą, apglėbus laibais pirštais blauzdas? O gal, brangioji, tokia tu ir esi, ar, greičiau, - tokia tebesi?.. Ir visi sidabriškai skaidrūs atradimai tėra vienasluoksniai, laikino galiojimo, ryt jau bus patižę?.. O kasdienė ritualinė ramuma tėra blizgus niūrios požeminės upės popierėlis?..

O gal iš tikrųjų, brangioji, tu esi ne-lai-min-ga, ir tai prieštarauja viskam, kame iki šiol buvai, dalyvavai, sukaisi? O gal, mieloji, pastumti kalną, tokį didžiulį, pas kurį ėjo Mahometas, tavo pečiai per gležni, nes iš tiesų tu drebi net paprašyta garsiau kalbėti, o, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi?..

O gal, brangioji, tu iš tikrųjų, nuoširdžiai, iki kaulų gilumos esi nelaiminga, tik bijai tai pripažinti, nes palengvėjimas išsiverkus jau seniai nebepažįstamas, nes jau seniai tau niekas nebesako „tu vaikiškos dūšios“?..

O gal, brangioji, tau tereikia…

Rodyk draugams

A GentleWoman Is Speaking

Aš beprotiškai ilgiuosi grožio. Alkstu įsikniaubti į šimtų smaragdinių, mėlynų, rubino, persiko, aukso, pieno putos spalvų jūrą; naršau daugybę mados, meno, inspiracijų tinklaraščių ir svetainių, iš šono greičiausiai atrodo, kad tuoj tuoj įlįsiu į ekraną, akys ištrykš žiežirbom, o aš pasinersiu į tą stebuklingą jūrą ir nuskęsiu joje.

Argi ne nuostabu būtų gulėti jūros dugne, visiškoj ramybėj, apsuptai, rodos, tik amžinybėje egzistuojančių spalvų gamos? Visų tekstūrų- šiurkštokos, bet chameleoniškai besimainančios taftos, švelnučio kašmyro, švelnėjančio sulig laiku, vėsaus, skubriai oda slystančio šilko, dvipusiškai švelnaus ir nuobodaus atlaso, besibadančios vilnos, akupunktūrą primenančio lino, mano mėgstamos viskozės. Kaip norėčiau visa tai vienu metu pa lies ti ir

Su

Ger

Ti

Į save amžiams.

——————————
Bet dar ne laikas išnykti, dar tiek daug reikia padaryti.
——————————

Kur tu matai grožį?..

Rodyk draugams

Aš nenoriu būti eilėraštis, aš noriu būti Smila

‚Mergaitės yra eilėraščiai‘, taip, rodos, kažkada rašė Austėja (ar Ieva?). Povilas, nuostabusis Povilas įdėjo nuorodą į mano rašaliones.

Po skiltimi jausmingosios, ir tai labai netikėtai mane supykdė. Povilai, tu esi puikus, ir aš turiu vilties kada nors susipažinti su tavimi gyvai bei nueiti alaus. Turiu pripažinti, kad šis manęs priskyrimas jausmingųjų mergaičių kategorijon yra labai teisingas.

Bet.

Kad ir kaip keistai skambėtų, aš nenoriu būti vadinama jausmingąja, aš daug labiau apsidžiaugčiau pavadinta racionaliąja, kietąja ar padūkėle. Ir mes visi puikiai žinom, kad tam tikrais gyvenimo momentais mes įlipam į tam tikras kategorijas; taip ir aš esu ir racionalioji, ir kietoji, ir padūkėlė. Tačiau tačiau tačiau.

Tik pradėjau aiškintis (ir tai dar, nujaučiu, ilgai užtruks), kodėl šie žodžiai many kelia nepaaiškinamą pyktį ir atstūmimo reakciją. Kol kas gana skausmingai, bet nėra kitos išeities, nes jei ne, tuomet… Nežinau, kas lauktų, tačiau nujaučiu, ir tas nujautimas labai blogas. Tariamoji nuosaka rodo, kad tai yra fifty-fifty tikimybė; aš nebenoriu grįžti (arba dar blogiau- stoviniuoti) ten, kur buvau visai neseniai, kai prasidėjo šitas žvyruotas, pėdas geliantis kelias, kuriame dabar trumpam sustojau pailsinti kojas.

Jo horizonte matau saulėlydį, tokį lyg prieš dešimt metų, kai dar važiuodavom į kaimą, kai aš vaikščiodavau viena pamiške ir augdavau ne vasarom, o minutėm. Nežinau, kodėl vis dar prisimenu tą sodybą, į kurią eidavom pieno- ten seniai jau niekas nebegyvena, mūsų pažinota moteris mirusi. Tačiau ten jausdavausi žymiai geriau nei mūsiškėj troboj, kurioj visa giminė, išvargusi po daržų ravėjimo, susirinkdavo ne atsikvėpti, o greičiausiu įmanomu būdu išsrėbti srėbalą ir vėl grįžti dvilinkai darbuotis bei pykčiu vienas kitam svaidytis.
————–
Šiom dienom galvoju, kad esu pilna metaforų, kad viskas aplink pilna metaforų, o dažniausiai- atvirkštinių. Pvz., jaučiu, kad jau reikia keisti akinius, šieji per silpni. Regėjimas silpsta, vaizdas vis daugiau liejasi; tačiau kai kurie dalykai išryškėja, užleidžia vietą naujiems (ar seniai žinotiems, bet giliai po durpėm užkastais).

Rodyk draugams

2 skirtingi patyrimai, tas pats priežastinis ryšys

2010.09.11.
Nesuprantamos socialinės normos. Taip dažnai noris prieit ir papurtyt, į veidą košiant „ko stovi, kreivą šypsnį išmetęs??? Apsižvalgyk, kiek aplink tave vyksta!!!“ Bet aš to niekada nedarau ir niekada nedarysiu, nes esu gerai išauklėta, be to, asmeninis orumas neleistų primetinėt kitam savavališkai savųjų matymo akinių.
Bet jei aš esu besiveržianti lava, jei kasdien mane iš lovos keltis motyvuoja ne kas kita, kaip nerimas ir baimė, kurie jau seniai pavirto venom grėsmingai rusenančia ugnies srovele; jei manyje šiuo metu sproginėja tūkstančiai apsirūkusių vienaragių; jei man noris stipriai ir net skaudžiai suleidžiant nagus apkabint ir nepaleist žmonių, net ir pirmąkart matomų (bet aš taip nedarau, nes- skaityti aukščiau), ar įrausti jiems nosį pažastin, kvėpuoti oda, persismelkti jų odos ląstelėmis ir visu tuo, ką ji prieš mane lietė ar mylavo, vyrus ar moteris, moteris ar vyrus,
Norėjau klausti į tuštumą, ar tai blogai ——- persigalvojau, nes juk rašau ne todėl, kad neturėčiau atsakymų, rašau tam, kad gaučiau patvirtinimą tų, kurie

Taip pat nešiojasi savy:

2010-09-16
Persimiegojęs rytas; mano kambary labai tamsu, miegodama springstu dulkėm, jos iki ryto mano kvėpavimo takus padengia pilkais takeliais. Atsisėdu ant lovos kraštelio, įjungiu mėlyną pakrypusią stalinę lempą, noris trumpam paimt galvą delnuos ir pasiūbuot ant kelio (arba, dar geriau, visai nuimt ir persodint naujas švytinčias smegenis ir abejingesnę sielą).
Šiandien mūsų mieste lankosi popiežius; aš iš vakaro mažulytės vonioj veidrody apžiūrinėjau savo šlaunis, kurios neproporcingos krūtinės ląstai, supykau ir ilgai negalėjau užmigti.

Rodyk draugams

Mano namai

Žinau, iš kokios planetos esu atkeliavusi.

Sveiki atvykę:

čia žolė sidabriškais lašeliais nusagstyta, šiek tiek dvelkia vėsa ir bado, bet basoms kojoms- tas pats. Protingi dėdės ir tetos sako, kad dar ir kraujotakai sveika, plius, pėdose daugybė energetinių taškelių, mano būklę veikiančių. Lai.

Čia mes turim medžių ir tvenkinių. Spalvų taip pat, tik jos visos vėsa pasidengusios, tarsi šilkiniu audiniu, ššš.

Ten aš nuolat veikiu. Vieną dalyką. Tą, kuris mane pripildo iki pat kraštų, kuris išsilieja ir įelektrina žemę aplink, kuris džiovina pernelyg suledėjusią sidabrinę žolę, kuris išsprogdina iš vidaus.

Aš šoku.
——————————————————————————-
Nes tik šokdama aš jaučiuosi visiškai laisva, absoliučiai laiminga, be galo rami ir visiškai Aš. Įneriu savajam ežeran ir nardau, nardau, sidabriškos žuvelės švelniai bučiuoja kojas, aš užsimerkiu, atsimerkiu, išneriu, aplink mėnulio vėsa ir kitos šokančios būtybės tolumoj.

Kitos- lygiai taip pat pulsuojančios, kraujotakos ratais besiveržiančios laukan, kaupiančios ir paleidžiančios branduolinę jėgą kosmosan.

Sako, tuomet būna labai gražus dangus.

Rodyk draugams

No blooming lilies therein

Labai gražiai visai neseniai Jovita rašė apie angelus, ją saugančius. Ir nors įrašas buvo apie josios sargus, mąstau vis pastaruoju metu, kiek ir aš pati jų daug turiu. Kasdien mane saugančių. Tyliai aplink tipenančių, plaukus peštelinčių, iš manęs, kvailos, krizenančių.
—————-
Koks intensyvus vidinis gyvenimas!- šūktelsit. Ale iš tikrųjų, žinokit, taip prėska prėska… Jokių žydinčių lelijų, jokių ledinių srovių, pirštus geliančių, tik rūkas ir aš jame.
—————
Mokausi būti kantri. Nieko kito nebelieka. (Ir šiaip, manau, kad tai pravers)

Rodyk draugams

Reminiscencija no. duo

Širdį medumi paliejo drovus stiuardas. Žvalgėsi susirūpinęs, ar visi užsisegę saugos diržus, palinkęs atsiprašinėjo, kad neturi grąžos; stebėjau jo nugarą, mąsčiau, kaip gražu, koks gražus yra žmogaus kūnas, kokios gražios vyriškos mentys, švelniai įsirėžusios į trumparankovių marškinių medvilnę, kokia graži nugara, ak, kaip norėčiau dabar prie jo priglusti. Stipriai stipriai apkabinti, ant pilvo šiek tiek spustelėjus kumščius (mano ūgio arba aukštesnis, gerai). Praėjo; dvelktelėjo kaži koks kvepalų (?) šleifas. Ankstyvą rytą balansuojant kelių tūkstančių kilometrų aukštyje juslės suveikė žaibiškai- nugara, bambos link nukeliavo šilumos banga.
—————————————————————————————–
Ne erotika, o labai natūralus, pirmapradis išgyvenimas, kai pajunti, jog nereikia skaičiuoti žingsnių einant, nereikia žvalgytis arba liesti pirštų galiukais sienų, nes visa aplink persmelkta, nes visa labai natūraliai, ramiai ir aiškiai pažįstama, tavyje jau iš anksto paaiškinta ir sustruktūruota, švelniai patupdyta ir apklostyta.
—————————————————————————————–
Siunčiau jam linkėjimus pačius geriausius, kad pati geriausia ir švelniausia mergina kasnakt glostytų ir lūpom liestų tas gražiai išlinkusias mentis.

Rodyk draugams

momentėlis


Norėčiau kokio vyro šalimais. Ir jo akių bei rankų aplink liemenį, šilto kvėpavimo ausin ir menko kvepalų, persimainiusių su nežymiu prakaitu, aromato.
———————-
Namie vaikštau labai menkai apsirėdžius (juk vis vien tik namiškiai mato). Trumpučiai languoti šortukai- tokiais gatvėj šiom dienom kai kurios įdegusios perdegusios karamelės švytruoja- ir marškinėliai siaurom petnešėlėm. Protarpiais sąmoningai pabandau save įsivaizduoti iš šono- pusnuogė, nu! Ir tuomet seka toks labai aiškus kūniškumo pojūtis- juntu, kaip pro praviras balkono duris vakarėjant įsisukęs vėjas vėsiai bučiuoja raktikaulius ir pečius, kuriais, prieš keletą valandų tapusiais lipnaus- ne medaus, deja- paviršiaus dalimi, trūkinėdami keliavo prakaito lašeliai.

Winampas groja sigur rosus, aš prisimenu „Panelės Smilos sniego jausmą“, knygą, kuri yra man labai brangi (ne visi gal suprasit, bet dėl skandinaviško santūrumo, dėl sniego, dėl Smilos vyriškumo ir poodinio moteriškumo, dėl šiukštumo, smurto, kančios, palaimos, TYLOS) bet kurios vis nebaigiu skaityti (taupau?), akim karpau pro langą kyčančio penkiaaukščio kampus- į įstiklintą balkoną išėjusi mergina baltais marškinėliais, nematau, ką ji veikia, greičiausiai kalba telefonu, bet įsivaizduoju, kad žiūri į tolį ar tyliai verkia,- rašau blogo įrašą.
————————–
Ant čiužinio bais negraži šokolado dėmė, kurią bandžiau valyti, ir kuri virto dar didesniu ir negražesniu plėmu; įtikinėju save, jog šįvakar man užtenka ir to pilkšvo dangaus, karts nuo karto pravirkstančio.

p.s. paveikslėlis yra iš čia.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »