:Devo Farmi Le Ossa

Tapau visiškai priklausoma nuo tekstų. vakar Iveta pripažino- ir aš sutikau,- kad stipriausias mūsų pojūtis yra rega. Labiausiai mus veikia tai, ką matome. Mane taip pat. Pamenu, mokykloj naudodavau ir akustinę (ar galima taip vadinti?) atmintį- ką nors mokydamasi, vaikščiodavau pirmyn atgal garsiai su savim kalbėdama.

Jau gana seniai įgijau įprotį būti įkvėptai kieno nors žodžių/asmenybės ir įsidėti bent dalelę jo(s) galvon. Pavogti sielos dalelytę.

Jūs net neįsivaizduojat, kaip dažnai aš savy nešiojuos tai, ką parašė skvo (vakar, žinok, su Ramune juokavom, kad susipakuosim ir atvažiuosim tavęs į Klaipėdą aplankyt; dar linksėjom galvom pritardamos vienai kitai, kad tu ypatinga), Povilas (nežinau, ar tu įsivaizduoji, kaip veiki skaitančius, nu bet man tai labai didelę ramybę suteiki, ohh), pati proz (kažkada visai neseniai skaičiau tavo įrašus nuo paskutinio iki pirmo), aišku, austėja, ieva, momo, juodoji arbatėlė, be jokios abejonės, Jovita, Lapė, cinamonas, Katė Ant Palangės, Kotryna ir dar daug daug kitų, jų kasdien daugėja, jie visi veržias į mano kišenes, šąlančias rankas, dangaus žydrynės akis, jie kartais mane stebina, bet daug dažniau medaus ant dūšios palieja…

467 Comments

- Žinom, kad tau viskas bus gerai. Juk tu tvarkinga, konkreti, patikima, darbšti mergaitė.

Kikenu, nes kas taip kalba, nepažįsta manęs. Už lango statinėj palikau lengvai sprogstančio nitroglicerino; prie į šiukšlyną išmestų sužiedėjusios duonos riekių duodas žvirbliai.

- Henriko kelnės trisdešimtųjų Paryžiuj kainavo tris frankus. Už pusmetrį įstrižai kirptos medžiagos. Jauti jėgą? Praėjus trims mėnesiams, Juntė lopydavo kelius,- atsakau aš, ir sėduos ant sueižėjusios eketės.

——————–

15 Comments

Tokiais sekmadieniais kaip šis reikia keltis devintą, išlydėti per trumpą laiką brangiu tapusį žmogų pas josios mylimąjį, pusiau rimtai, pusiau juokais sakyti „ką gi aš be tavęs darysiu tris dienas?!“, tada vaikščioti vaikščioti vaikščioti, tada nuspręsti dar vaikščioti, irtis per vėją kaip per stipriai banguojančią jūrą, stengtis sulaikyti ne per ilgiausią aplink kelius besiplaikstančią suknelę, sulaukti vyriškų žvilgsnių (kojos, kojos, tai tik kojos!!!), pagalvoti apie jį, pagalvoti apie ją, visąlaik galvoti, kiek daug many vyksta, ką norėčiau aprašyt, bet trūksta žodžių, tada melancholiškai pamąstyt apie vyrišką kūną ir mmmm pečius beigi ūgį, aukštesnį nei manieji šimtas aštuoniasdešimt trys centimetrai, akimirką užgniaužusį kvapą, tada prisimint penktadienio naktį ir vilkiškus žvilgsnius mūsų pusėn, mano nesąmoningą, keistą, vėliau iki nugarkaulio detaliai analizuot priverčiantį poelgį (ką pasakytų dėdulė Froidas?..) atsitraukt, automatiškai užsiblokuot, aš nieko negaliu padaryt, jei pajuntu bent šiokią tokią mano ribas peržengiančią agresiją (kuri, pripažinkim, kitų laikoma tiesiog vyriškumo, šaudančio testosteronais, ženklu), pasistatau sieną, žinau, tai man trukdo užmegzti artimesnius santykius, tai atstumia žmones dar net niekam neprasidėjus, nors pati gniaužiu savy norą būt atrakinta.

Viskas labai kūniška, bet tik kokį trečiąkart gyvenime man nebegėda, o gražu. Dailu. Pečiai, nugara, prakaito lašeliai, rankos.

9 Comments

Tiek daug jūs nematot. Tiek daug nematau aš pati. Nušvitimo- ar apšalimo, kaip kam labiau patinka- akimirkos ateina netikėtai; vėsiu kalijų kvapu kvėpteli kaklan ir užlaužia žvilgsnį, neįprastai ilgai sustojusį ties kokiu nors visai neypatingu objektu. Tada dar labiau išplečiu ir taip dideles savo akis ir tampu panaši į sustingusį dykumoje leopardą. Arba –40 laipsnių šaltyje ant eketės mirtinai sušalusios žuvies priešmirtinį išgąstį suvokusį eskimą.

Matau save: dvi kasytės, tvarkinga katalikiškos mokyklos uniforma, suraukta kakta. Tiek daug jūs nematėt, tiek daug aš nemačiau. Tada „išėjau į pasaulį“, kaip dideli dėdės sako, ir pamačiau, kiek daug sienų, kurias, kitų sukurtas, priėmiau kaip savas, yra ne tik kad permatomos, bet dar ir iš polietileno- papūtė vėjas ir nunešė. Ir daug jau nunešė, visos murkdosi Nemuno pakrantėj tarp dumblių, kur visi per pertraukas eidavo paslapčia rūkyti.

Tiek daug jūs nematot, tiek daug aš dar pati nematau, bet jaučiu, kaip kalasi, beldžia kažkur skrandžio gilumoj, virsta groteskiškai popiečių potyriais arba nugailėtais vakarais, kai parke ūkauja pelėdos. [Ir vyras vidury pievos groja saksofonu.]

Aš noriu VISKĄ suprasti, aš nesusitaikysiu su keturiasdešimčia procentų, man svarbu sudėlioti viską į lentynėles, į MANO lentynėles, aš nenurimsiu, nors žinau, kad šimtaprocentinis suvokimas neįmanomas, bet kas man jūsų pagiežai šiepiami dantys, kas man jūsų abejingos nugaros, atsukamos tik žodžių peiliams sviesti, kas. Tiesa yra tai, kuo mes tikim. Tai MAN svarbu.

Ir pabaigai- kas galėjo pagalvot, kad pati didžiausia paslaptis, kurią atsinešiau gyveniman, tūno mano pačios kūne, ir viso gyvenimo nepakaks visiems virptelėjimams išsiaiškinti.

4 Comments

pastarosiomis dienomis labai įsirausiau į save. konspektuoju, braižau, filtruoju, piešiu schemas, transliuojamas iš dūzgiančių smegenų užkaborių. vidun braunasi ir labai netikėtai gražiai susipina į integralią visumą tokios skirtingos įtakos, kaip laukinė moteris, estetika, gyvenimo prasmės paieškos, Leroy “Alabama Song” bei menas būti egoistu.

ir tik dabar, tik artėjant 24-ajai savo vasarai, aš vis ryškiau imu matyti tai, ką probėgomis nujaučiau, ką bandžiau sugaudyti atplaišomis, kas mane neramino, virkdė, vertė gailėtis savęs ir ką nesėkmingai (ne)bandžiau įgyvendinti.

moteris yra kūryba. gyvenimas yra kūryba. stagnacija- mirtis. esmė yra nuolat eiti (į priekį? o jei norisi per aplink ir įstrižai? pirmyn!).

ne kopijuoti vyriškąją stiprybę ir jų veikimo modelius, o ieškoti jos viduje- ir ji tikrai yra, bet galbūt miega. galbūt ją reikia pamaitinti pasakomis ir legendomis. galbūt realiu fiziniu kontaktu. moteris yra sujungėja, ne priešintoja.

moters esmė- ir čia, manau, labai svarbu pabrėžti, kad tai nėra sąmoningai kreipiamas ar gimdomas dalykas, tai yra įgimta ir natūralu- kurti grožį. jie konstruoja, mes užpildom.

nesipriešinti, priimti, išlaisvėti, kvėpuoti giliai ir kartu lengvai.

————-

stiprybė- nekreipti dėmesio į aplinkinių nusistatymus, nuomones ir kryptingai eiti tylaus vidinio kalbėjimo link.

“Dalykai, kuriais reikia rūpintis:

Rūpintis būti drąsiai.

Rūpintis būti švariai.

Rūpintis būti dalykiškai. (kryptingai- mano past.)

Pasirūpinti išmokti jodinėti žirgu. (nesiliauti darius to, kas malonu)

Dalykai, kuriais nereikia rūpintis:

Nesirūpinti, ką kas nors pasakys.

Nesirūpinti lėlėmis.

Nesirūpinti praeitimi.

Nesirūpinti ateitimi.

Nesirūpinti tapti didelei.

Nesirūpinti, kai nesi pirma.

Nesirūpinti triumfu.” *

* Čia yra ištrauka iš laiško, kurį Frencis Skotas Fitžeraldas nusiuntė savo dukrai gimtadienio proga.

———————

daug žmonių mėgina įsibrauti į mūsų erdvę, todėl būtina žinoti jos ribas. ir būtina ją ginti, jei nori prasmingo buvimo čia.

——————–

ką kas pagalvos apie mane… kaip aš jiems atrodau… o ką dabar jie apie mane pagalvojo… ar galiu elgtis taip, ar neįžeisiu kieno nors savimeilės/savivertės/dar ko nors…

žinot ką?

KOKS SKIRTUMAS???

aš esu egoistė. tu esi egoistas (-ė).

kuo daugiau rūpinsimės savo laime, tuo laimingesni būsime. nebeieškosime pasiteisinimų ir neversime kaltės dėl nuobodaus, monotoniško, vienodo gyvenimo kitiems.

nes kiti nėra atsakingi už mūsų laimę. tik mes patys.

savo rankom, savo rankelėm kuriam, KURIAM, KURIAM!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

22 Comments

tą vakarą vykdžiau, anot v., savo “evil planz”. man reikėjo pažiūrėti, pajusti, ar tarp mūsų bus koks nors vibe’as, momentinė trauka ar, kaip liaudyje sakoma, “perkūnas/žaibas trenks”. nors aš daug kam atrodau naivi (didelės nuolat išplėstos akys ir geros mergaitės įvaizdis), nebetikiu princais ant baltų žirgų, prisipažinimais Norvegijos trobelėje už lango lietui merkiant ar meile iš pirmo žvilgsnio. iš pirmo žvilgsnio įmanoma nebent susižavėti. ar tai kur nors vėliau veda- likimo, burtų, abiejų žmonių norų (arba jų nebuvimo) reikalas.

ir aš nežinau!

ta prasme, jei nežinau, vadinas, nebuvo. bet iš kur tuomet toks džiugesys ir virpulys bei plauktelėjimas į hiper-skrajojančios padebesiais personos stadiją?..

p. s. nuolatinė dilema- natūralumo klausimas. ar tai visada veikia? iki šiol išimtinai naudojaus tik juo. karalienė aš nesu ir užrietus nosies nevaikštau, taip kad bitch niekada nebūsiu (nebent nuotraukose ar teatre/filmuose), tačiau… jūs jau žinot, ko klausiu.

kodėl tie/tos, akim klapsintys/čios, liemeniu vinguriuojantys/čios man atrodo keletu šviesmečių prieky? jų auros blausios, bet jų pasiekti negaliu. o atgal taip pat ne, į minus keturiasdešimt šaltį (tas pats, kas regresuoti istorijon).

jau seniai supratau, kad negaliu jausti pilnatvės be kito žmogaus. niekaip. nu ir ką jūs man padarysit, moderniųjų dienų feministės, šaukiančios apie nepriklausomą gyvenimą ir paslapčia naktimis virkaujančios kamputy?… ką jūs man padarysit, a? tokia jau aš esu. ir gal pagaliau reikia nustot plakt save botagais bei pamilt tuos 50/60 procentų indo, kuris tuščias ir šiek tiek įskilęs (visokie mikro ir makro kataklizmai, žinot), bet bent jau ne iš folijos, o iš raudonmedžio.

raudonmedžio (užmirštojo) rojaus

476 Comments

Sena kaip pasaulis giesmelė- mokykis, dirbk, pirk butą, mašiną, imk paskolą (kurios tikrai nesugebėsi grąžinti), šiaip ne taip įsigyk nušiurusią sodybėlę, kartą į penkis metus važiuok atostogauti prie jūros, ištekink sūnus ir dukras, kurie kartos tavo klaidas.

MS Wordo pagalba tikink visus aplink, kad tavo gyvenimas bus kitoks, kad tu darysi tai, ką nori, kad susikursi tokį gyvenimą, kai galėsi rytais gerti šampaną ar važinėtis dviračiu, o vasaromis ar žiemomis ridentis nuo kopų nuo žemuogių raudonom lūpom. Nenuilsdamas tvirtink, kad daug šypsosies, o verksi taip pat daug, bet dažniau iš laimės, taip pat daug ir stipriai mylėsi.

Tikink, kad pasaulis yra geras ir tik laukia, kol pradėsi tekinti teigiamą energiją jo link- bemat atsivers visos durys, visos galimybės klosis po kojom, kasdien gausi savo dievinamų narcizų ir saldžios baltos kavos.

Ir vėl pavasaris, ir vėl man noris verkti, ir vėl matau,kad žmonės nesikeičia- jie tik duoda pažadus, kurių neįstengia ištesėti. ——-

Ne todėl, kad to nesugebėtų, o todėl, kad yra tiesiog pavargę. Pavargę nuolat vaikytis kažką, ką reikėtų (?) vaikytis. Laimę, patogų gyvenimą, tą patį šampaną ryte ar bučinius.

Ir vėl pavasaris, ir vėl matau, kad apsukau ratą- šiaurės vėjai pažnaibė skruostus, miltais ir pelenais apglėbė kaktą,- ir grįžau į tą pačią vietą, į tą patį tašką, kuriame buvau prieš vienerius ir penkerius metus, ir vėl nebežinau, ko noriu, ir vėl skaudinu tuos, kuriuos turėčiau čiūčiuoti liūliuoti, kuriems turėčiau purenti pūgų pagalves, virti kavą rytais, ruošti sagių derinius marškinukams į teatrą ar koncertą, parinkti derančią kaklaskarę, apkabinti.

Darbelis priklauso Chelsea Jade

10 Comments

taip ir buna, kai susideda viskas: pavasaris, parkes del ateities (nerasiudarbojofana), parkes del seimos (niekasnesikeiciaviskastaippatodieve), del sveikatos (tik kas- ir luztu), dar turbut pms (leidziu sau tiket siuo mitu, nes kas tada paaiskins visas syzas), dar turbut namu ilgesys (jofanaatsibodomanciavisasendvicukulturanoriunamo) ir, aisku, nepazistamasis rudom akim (kotuziurivisavakaraimanejeisaliaseditavomergina), kuris nebus mano, nes nes.

rytoj paskaitysiu ir greiciausiai bus labai juokinga, bet, zinokit, tikrai noriu namo. labai labai. net geometrine progresija sylantis oras ne dziugina, o erzina. viskas mane erzina. siandien.

8 Comments

vėlyvą vakar vakarą galvojau apie naują blog’o įrašą. apie tai, kad norėčiau būti robotas.

aha, taip taip.

įsivaizduojat, kaip būtų viskas paprasta? jokių jausmų, maksimalus veiksmų ir sprendimų efektyvumas, šimtaprocentinis produktyvumas. jokių ašarų ir nervinių ligų.

aš tikrai kartais jaučiuosi esanti robotas. tuomet darau tikslius, griežtus sprendimus, nesileidžiu blaškoma emocijų. tuomet būnu labiausiai patenkinta savimi.

tačiau šiandien, atrakinusi duris ir įžengusi mūsų namo koridoriun, užuodžiau vyriškų kvepalų aromatą. ką čia beslėpt- pakirto kojas. būčiau sekusi kaip šuniukas iš paskos. tereikėtų piršteliu pamoti.

tiek to robotiškumo.

2 Comments

numeris vienas.

pasų tikrinimo postas Brėmene. prieinu prie langelio. policininkas labai švelniai ima mano pasą, ilgai tikrina savo aparatu, lygiai taip pat švelniai atiduoda atgal. eidama jam, kiek pamenu, nevalingai mirkteliu (nes pavargus man pradeda ašaroti akys ir linkstu į ką nors per ilgai ir nemandagiai užsispoksoti; tas man patinka, gal reikia dažniau būti nusikalusiai?..), ak. brangusis, susituokime, aš tau pagimdysiu daug vaikų, gaminsiu valgyti, lyginsiu tavo marškinius, gyvensim paprastai ir laimingai.

numeris du.

amžinoji misterija man yra kai kurios merginos/moterys, kurios oro uostan atvyksta lyg nuo podiumo. nežinia, gal jos nesikėlė anksti, bet jų plaukai visuomet blizga, akys nesimarksto iš nuovargio, jos nesitempia sunkių kuprinių. svajoju ir aš kada išdidžiai pražygiuoti pro visas apsaugas su vienu vieninteliu lengvu lagaminėliu, kuriame arbata, knyga, piniginė, dokumentai, pora drabužių ir nieko daugiau.

numeris trys.

tas pats Brėmenas. sekmadienis, niekas nedirba. vaikštau švelniai snyguriuojant, noris lygiai taip pat dėti pėdas tyliai tyliai. prasilenkiu su senyvo amžiaus žmonėmis, jie smalsiai į mane žvilgčioja. ramybė. dar grįšiu, tikrai tikrai.

4 Comments